Nukritimai yra pagrindinė sužalojimų priežastis visose amžiaus grupėse, tačiau skiriasi sąlygos priklausomai nuo traumą patyrusio asmens amžiaus ypatumų. Norisi atkreipti dėmesį į vieną pažeidžiamiausių visuomenės grupių – vyresnio nei 65 m. amžiaus žmonių nukritimus. Didėjant žmogaus amžiui, kartu didėja ir tikimybė patirti sunkų sužalojimą nukritus, taip pat didėja gydymo kaštai ir trukmė.
Nukritimai yra itin aktuali tema tarp 65 m. ir vyresnio amžiaus žmonių visame pasaulyje. Dėl sumažėjusio fizinio aktyvumo, gretutinių ligų, vaistų vartojimo, suprastėjusios regos, raumenų silpnumo ir kitų priežasčių vyresnio amžiaus žmonės turi didesnę tikimybę patirti traumą nukritus. Nukritęs vyresnis žmogus susižalos sunkiau nei jaunesnis. Nukritimai yra pagrindinė mirtinų sužalojimų priežastis vyresniame amžiuje.
Priežasčių nukristi vyresniame amžiuje yra daug, vienos iš svarbiausių: suprastėjusi pusiausvyra ir raumenų jėga, nusilpusi rega, vaistų vartojimas, nepritaikyta aplinka ir kt. Atsižvelgiant į tai, senjorų nukritimų prevencija apima kelias pagrindines kryptis:
1. Mankšta. Vyresniame amžiuje paprastai sumažėja fizinis aktyvumas, dėl to sutrinka jėga ir pusiausvyra, atsiranda kūno siūbavimas, skeleto ir raumenų sistema susilpnėja. Dėl tokių kūno pokyčių senjorai tampa pažeidžiamesni. Taigi tikėtina, kad intervencijos, skatinančios fizinį aktyvumą, yra efektyvios siekiant sumažinti nukritimų riziką. Tyrimais įrodyta, kad tos fizinių pratimų rūšys, kuriomis lavinama ir pusiausvyra, turi įtakos kritimų sumažėjimui.
2. Aplinkos modifikacija. Namų aplinkos pritaikymas yra vienas iš būdų sumažinti nukritimų skaičių. Namų pritaikymo programos yra ypač efektyvios, jei suteikiama finansinė pagalba ar (ir) padedama įdiegti pakeitimus (teikiama priežiūra). Žmonių, kurie teikia pagalbą senjorams namuose, mokymas yra efektyvus būdas, kadangi jie lankosi senjorų namuose bei gali pastebėti ir padėti sumažinti riziką keliančius veiksnius. Pastebėtina, kad didžiausia kliūtis yra vyresnio amžiaus žmonių konservatyvumas, tačiau dažnai po patirto kritimo jie būna linkę keisti savo aplinką.
3. Mokymas. Jo tikslas – didinti suvokimą apie nukritimų pavojų, padarinius ir galimus prevencijos būdus. Nors mokymas yra neatsiejama prevencijos dalis, tačiau jos vienos efektyvumas yra abejotinas. Švietimą reikėtų derinti su kitomis intervencijų kryptimis. Vienas efektyviausių švietimo būdų – bendraamžių (taip pat ir senjorų) patirčių perteikimas ir pasidalijimas su kitais.
4. Vaistų vartojimas. Visų pirma, psichotropinių vaistų, galinčių nulemti nukritimus, vartojimo sumažinimas ar nutraukimas. Įrodyta, kad benzodiazepinų vartojimas didina riziką nukristi. Antra, vaistų vartojimas siekiant sustiprinti kaulus ir raumenis – tai gali sumažinti nukritimų riziką ar sušvelninti padarinius. Pakaitinės hormonų terapijos efektyvumas yra abejotinas siekiant padidinti raumenų stiprumą ir pagerinti pusiausvyrą. Vitamino D3 ir alendronato vartojimas gali padėti sušvelninti nukritimo padarinius (pvz., kaulų lūžius).
5. Klinikinės intervencijos. Vyresnio amžiaus žmonėms turėtų būti įvertinti eisenos, pusiausvyros sutrikimai, raumenų stiprumas, kaulų tankis, pažinimo, klausos, regos ir jutimo funkcijos. Klinikinės intervencijos itin svarbios vien dėl to, jog dažnai fizinės būklės sutrikimai būna diagnozuojami tik po nukritimo.
Derinant kelias arba visas intervencijų kryptis, galima pasiekti gerų rezultatų siekiant sumažinti nukritimų skaičių ir to padarinius. Paminėtina, kad absoliučiai visi netyčiniai sužalojimai yra išvengiami imantis atitinkamų priemonių, todėl svarbu imtis maksimalių atsargumo priemonių ir saugoti didžiausią savo turtą – sveikatą.
Pagal Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro informaciją paruošė Kėdainių r. savivaldybės visuomenės sveikatos biuro visuomenės sveikatos specialistė, vykdanti visuomenės sveikatos stiprinimą Virginija Juozapaitytė
