Kėdainiuose pradėta nauja iniciatyva, skirta demencija sergančių žmonių artimiesiems – emocinės paramos grupė, paremta dailės terapija, atjautos praktikomis. 

Aštuonių savaičių programą vedė dailės terapeutė, įsisąmoninimu grįstos psichologijos (mindfulness) sertifikuota mokytoja ir psichologė Vilija Racevičienė, kurios profesionalumas ir metodinis nuoseklumas sukūrė erdvę ne tik kūrybai, bet ir giliam emociniam darbui. 

Kvalifikuota specialistė suteikė ne tik žinių, bet ir realių emocinės savipagalbos įrankių žmonėms, kasdien susiduriantiems su sudėtinga slaugos realybe, su demencijos keliamais iššūkiais – nuo fizinės priežiūros iki emocinio išsekimo.

Demencija sergančio artimojo priežiūra – tai kasdienybė, kurioje susipina meilė, pareiga ir nuolatinis emocinis nuovargis. Šią realybę Lietuvoje išgyvena tūkstančiai šeimų, tačiau pagalbos priemonių artimiesiems vis dar trūksta. Artimieji dažnai atsiduria situacijoje, kurioje kasdieniai iššūkiai tampa ne tik fizine, bet ir emocine našta. Ši patirtis reikalauja nepaprastos kantrybės, gebėjimo prisitaikyti ir nuolatinio vidinio balanso.

Kėdainiuose vykusi emocinės paramos grupė, paremta dailės terapijos ir mindfulness intervencijomis, tapo reikšminga pagalbos forma ne tik tiems, kurie rūpinasi sergančiais artimaisiais – ši iniciatyva yra svarbus žingsnis stiprinant bendruomenės psichologinę sveikatą.

Patirtis, kuri leidžia sustoti ir išgirsti save

Dailės terapeutės, įsisąmoninimu grįstos psichologijos sertifikuotos mindfulness mokytojos ir psichologės Vilijos Racevičienės profesionalumas ir jautrus darbas su žmonėmis sukūrė saugią erdvę atvirumui, išklausymui ir savirefleksijai.

Viename iš susitikimų Vilija sustojo, pažvelgė į mus ir nuoširdžiai tarė:  

„Įsisąmoninimas nėra tik kvėpavimas. Tai gebėjimas pastebėti save tada, kai atrodo, kad viskas slysta iš rankų.“

Ši jos mintis tapo tarsi ašimi visai programai. Kaip sertifikuota mindfulness mokytoja ir įsisąmoninimu grįstos psichologijos specialistė, ji nuosekliai vedė mus per praktikas, kurios padėjo ne tik nusiraminti, bet ir suprasti savo vidines reakcijas.

Vilija dažnai primindavo:  

„Kai rūpiniesi kitu žmogumi ir tavo kūnas kalba. Klausyk jo.“

Mindfulness metodai čia nebuvo teorija – jie tapo kasdieniu įrankiu. Sustoti, įkvėpti, pastebėti, kas vyksta viduje, ir tik tada reaguoti. Šis paprastas, bet giliai veikiantis principas daugeliui padėjo sumažinti įtampą, kaltę, automatinį nerimo atsaką.

Kiekvienas susitikimas suteikė struktūruotą, bet švelnią erdvę, kurioje galėjome kalbėti apie tai, kas dažnai lieka nutylėta – kaltę, nuovargį, bejėgiškumą, baimę dėl ateities. Dailės priemonės tapo būdu išreikšti tai, ko kartais neįmanoma pasakyti žodžiais.

Dalyvavau šiuose užsiėmimuose ir galiu teigti: dailės terapija nėra apie piešimą. Ji apie galimybę pagaliau atsikvėpti, išgirsti save. Apie tai, kad žmogus, nuolat rūpinantis kitu, turi teisę pasirūpinti ir savimi.

Žinios, kurios keičia kasdienybę

Vienas didžiausių programos privalumų – aiškiai ir suprantamai pateikta informacija apie demencijos eigą, elgesio pokyčius ir jų psichologines priežastis. Dalyviai mokėsi atpažinti, kodėl sergantysis reaguoja taip, kaip reaguoja, ir kaip į tai atsakyti ramiau, konstruktyviau, be kaltės jausmo ar bejėgiškumo.

Šios žinios tapo praktiniu įrankiu, padedančiu sumažinti įtampą namuose ir geriau suprasti ligos logiką bei simptomatiką.

Emocinis atsparumas: nuo dailės terapijos iki įsižeminimo

Užsiėmimų metu vyko ne tik dailės terapija. Programoje integruotos:

– meditacijos, padedančios nuraminti protą ir sumažinti vidinį triukšmą;  

– įsižeminimo praktikos, kurios grąžina kūną į ramybę ir leidžia atkurti stabilumo jausmą;  

– emocijų reguliavimo pratimai, mokantys atpažinti įtampą ir ją laiku sušvelninti.

Dailės terapija tapo saugia erdve išreikšti tai, kas dažnai lieka neišsakoma. Per spalvas, formas ir simbolius atsivėrė galimybė kalbėti apie nuovargį, baimę, ilgesį, bet kartu – apie stiprybę ir vidinius resursus. Užsiėmimai buvo orientuoti į du lygiaverčius tikslus: suteikti žinių apie demenciją ir padėti artimiesiems išmokti tvarkytis su savo emocijomis.

Profesionali pagalba, kuri turi ilgalaikį poveikį

Vilijos Racevičienės vedami užsiėmimai išsiskyrė tuo, kad tai buvo kompleksinė, profesionaliai sukurta programa, kurioje:

– dalyviai gavo aiškių įrankių, kaip tvarkytis su savo emocijomis;  

– mokėsi adekvačiai reaguoti į sergančiųjų elgesio pokyčius;  

– atrado būdų, kaip išvengti perdegimo ir išlaikyti vidinę pusiausvyrą;  

– patyrė, kaip kūryba ir meditacija gali tapti kasdienės savipagalbos dalimi.

Vilijos vedami užsiėmimai pasižymėjo trimis esminiais aspektais:

– Emocinis saugumas. Grupėje nebuvo vertinimo ar spaudimo. Kiekvienas galėjo būti su savo jausmais ir patirtimi.  

– Praktiniai savipagalbos įrankiai. Mokėmės, kaip atpažinti perdegimo požymius, kaip riboti nuovargį, kaip išlaikyti vidinę pusiausvyrą.  

– Kūrybinis procesas kaip terapija. Dailės priemonės padeda išlaisvinti įtampą, sumažinti nerimą ir atkurti vidinį stabilumą.

Ši programa nėra pramoga. Tai – psichologinė intervencija, kuri turi aiškią, apčiuopiamą naudą tiek emocinei, tiek fizinei savijautai. Tai nėra vienkartinė patirtis – tai žinios ir įgūdžiai, kurie lieka su žmogumi ilgam.

Asmeninis vertinimas

Ši programa suteikė man ne tik žinių, bet ir vidinės ramybės. Ji padėjo suprasti, kad rūpintis savimi nėra egoizmas – tai būtina sąlyga, kad galėtume rūpintis kitais. Dailės terapija tapo būdu sugrįžti į save, atkurti jėgas ir pamatyti, kad net sunkiausiose situacijose įmanoma atrasti šviesos.

Dalyvavimas šioje programoje man suteikė ne tik emocinį palengvėjimą, bet ir labai konkrečius įrankius, kuriuos galiu taikyti kasdien. Supratau, kad rūpintis sergančiu artimuoju galima švelniau, ramiau ir labiau pasitikint savimi. O svarbiausia – kad pagalba artimajam prasideda nuo pagalbos sau.

Kodėl tokios iniciatyvos būtinos?

Demencija sergančiųjų artimieji dažnai lieka nematomi. Jie tyliai neša didžiulį emocinį krūvį, kuris ilgainiui gali virsti depresija, perdegimu ar sveikatos sutrikimais. Todėl tokios paramos grupės yra ne priedas, o būtinybė.

Kėdainių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro iniciatyva rodo, kad bendruomenė gali ir turi rūpintis tais, kurie rūpinasi kitais. Tai investicija į žmonių psichologinę sveikatą, kuri ilgainiui mažina ir socialinę, ir medicininę naštą.

Ieva Vilutienė

Užsiėmimų metu sukurti kūriniai: